Ypatingajai.

Ji buvo nepakartojama. Ji buvo vienintelė. Dieviška. Ne šio pasaulio būtybė. Ji buvo tai ko man ir reikėjo. Neapsakomo grožio. Nenusakomos laisvės ir džiaugsmo įsikūnijimas. Šilumos ir švelnumo įsikūnijimas. Su ja buvo gera. Būnant su ja, visas pasaulis tarsi ištirpdavo, kažkur išnykdavo, jo nereikėdavo. Ji viską atstodavo, viską savyje įkūnydavo, viską ko reikėjo mano gyvybei palaikyti... O dabar net nejaučiu, kad gyvenu, tik egzistuoju, beviltiškai egzistuoju tikėdamasis vieną dieną pabusti iš šito beprasmiško buvimo. Esu apsuptas milijonais beprasmiškų daiktų ir žmonių, nuo kurių norisi pabėgti atsiriboti, o pabėgus vėl sugrįšti, tik tam kad įsitikinti, jog niekas negali atstoti tos vienintelės, neapsakomos, dieviškos būtybės, kurią vadinu Meile.